Per visą mokytojavimo karjerą bent 100 kartų girdėjau pasiaiškinimus ir pasiteisinimus, kad namų darbams pritrūko laiko. Ne tik namų darbams laiko nelieka, jo apskritai trūksta - svarbiam naujam projektui pradėti, hobiui, draugams, šeimai.
Laiko visuomet trūks, čia kaip matematikoje 2 + 2 = 4, taip laikas = trūksta.
Laiko kartais trūksta ir man pamokai pasiruošti.
Jeigu noriu gerai pasiruošti pamokai, tai reikš, kad turėsiu bent 2 valandas ją planuoti, mąstyti apie įvairias veiklas, jų pateikimą, tikslo pamokai formulavimą ir apie mokinius, kurie toje pamokoje dalyvaus. Reikės iš principo sukurti kažką naujo - sukurti kažkokią naują pamoką, kurios dar niekas niekada nevedė.
Ateinu tuomet į klasę, savo galvoje susidėliojęs planą. Pradedu ir suprantu, kad užduotis sukūriau nepakankamai aiškias, pamokos tikslas irgi painokas išėjo, pamiršau atspausdinti kažkuriuos popierius, mokiniams ne taip jau ir įdomu, kaip galvojau, kad bus įdomu, galiausiai spėju pravesti tik trečdalį suplanuotų veiklų.
Kas per nesąmonė? Aš idėjau pastangų ir gavosi visiškas šnipštas? Taip - 80% kartų būtent taip ir būna - šnipštas ir nesėkmė.
Jeigu kažką darau, dažnai gaunasi blogai. Norisi slėptis po lapais ir verkti - aš stengiuosi, dedu pastangas, dirbu, o gaunasi šnipštas.
Jei pamokai taip nuoširdžiai nesiruošiu, ateinu, kažką suimprovizuoju, kažkas gaunasi. Kartais, atrodo, kad ne taip ir blogai išėjo palyginus su tuo chaosu, kurį 2 valandas planavau.
Kam tuomet apskritai ruoštis? Ruoštis kaip ir noriu, bet jaučiu, kad nesiruošus gal kaip nors praslysiu.. Su tokiom mintimis leidžiu dieną ir visuomet, kaip taisyklė, atsiranda labai įdomių žinių delfyje, gerą filmą rodo, draugai pasiūlo susitikti, mokiniai ar mokytojai užkalbina. Tiek visko įdomaus tuomet nutinka!
Diena jau į pabaigą, o pamokai taip ir nepasiruošiau.. Na, nieko juk padaryti negalėjau - tiek nutikimų per dieną įvyko, pamokoms tiesiog
neliko laiko. Blogai, bet na, taip išėjo. Tikrai ne aš juk kaltas. Kiti kalti - delfis, filmai, draugai, žmonės apskritai - trukdė man dirbti!
Kaip čia išeina? Kai ruošiuosi, dažnai gaunasi blogai. Padarau, pasistengiu ir pasirodau kaip kvailelis su kažkokiom naujom mintimis. Jei nedarau, nesistengiu, tuomet pats išlieku nepažeistas, laiko gi neturėjau, jis ir bus kaltas. Laikas kaltas. Na, ir kiti kalti, kurie iš manęs jį atiminėja.
Nekaltas laikas. Tai aš kaltas, kad jo neradau. Ne delfis kaltas, kad įdomias žinias rašo. Ne draugai kalti, kad kviečia į labai gerą spektaklį ar kiną. Ne internetas kaltas, kad nuo jo tiesiog atsiplėšt neišeina. Ne kolegos kalti, kad įdomiomis temomis šneka. Tai aš pats laiko neradau.
Nesėkmės bijau. Bijau kažką sugalvoti ir suprasti, kad tos 2 valandos, per kurias kūriau pamoką, iš tikro atnešė man nesėkmę. Nenoriu apsijuokti prieš mokinius, kai siūlau jiems kažką naujo. Kai bijau, tuomet laiko tikrai nerandu.
Laiko randu tuomet, kai sau sakau, kad nesėkmę patirti turiu. Tai mano darbo, mano gyvenimo dalis - kažką daryti ir suprasti, kad padariau blogai. Ir kitą dieną vėl daryti ir vėl suprasti, kad padariau blogai. Ir vėl daryti, ir vėl padaryti blogai.
Po dešimto karto gaunasi truputį geriau.
Linkiu ir Jums to - daryti ir klysti. Imtis iniciatyvos ir nesulaukti pritarimo. Pasakyti mintį ir sulaukti iš jos pasijuokimo. Padaryti namų darbus ir suprasti, kad suklydote 90% užduočių. Jei taip nutinka, Jūs geram kely.
Vėl imkitės iniciatyvos, vėl pasakykite tą pačią mintį, vėl padarykite namų darbus. Ir vėl suklyskite.
Ir kai septintą kartą imsitės tos pačios iniciatyvos, septintą kartą pasakysite tą pačią kvailą mintį, septintą kartą atliksite namų darbus, atsiras truputį palaikančių iniciatyvą, atsiras pritariančių minčiai, atsiras teisingai atliktų uždavinių.
Skausmas, ašaros gydo - eikime į tai drąsiai! Ir laiko svarbiems dalykams atsiras.
"Success is going from failure to failure without losing your enthusiasm." Winston Churchill.
